Vakarų frontas

123654

Dabar labai sunku pasakyti, kada Klaipėdoj atsirado pirmieji fanai. Dar Granitui lošiant Lietuvos čempionate, 1952 – 1962, į netoliese ęsančią Kretingą nuvažiavo per 1000 žmonių. Bet absoliutus rekordas, kuris kažin ar kada nors bus pamuštas, buvo pasiektas 1964 metais lapkričio menesi, kai į finalinį mačą Kaliningrade nuvyko virš 4000. Ir nuo to laiko apie 20 metų įvairiomis transporto priemonėmis reguliariai buvo organizuojamos išvykos į Liepoją, Kaliningradą ir rečiau Rygą, Vilnių ir Gardiną. Nuo 80 – jų metų pradžios masiškai buvo važiuojama tik į Liepoją, kur klaipėdiečiai sudarydavo 75% visų žiūrovų. Į Kaliningradą nuvykdavo 15 – 40, nes ten prasidėjo pirmieji nesusipratimai (pvz. plytų mėtymas).

1984 metais Atlanto komanda pagaliau suderino savo aprangą su Žalgirio draugijos vėliava ir jau pavasarį stadione pasirodė pirmosios žaliai – baltos vėliavos. Sėkmingas komandos žaidimas kitąmet ir gan liberalus milicijos požiūris skatino pseudofanatizmo banga, kuri savo apogėjų pasiekė per pereinamąjį turnyrą, kai pirma kartą per miestą pražygiavo “demonstracija”. Fanų sektorius tada dar neegzistavo, nes dauguma susirinkdavo prie tų vartų, kuriuos atakuodavo Atlantas. 1986 metais komanda debiutavo TSRS I-oje lygoje ir miesto valdžia nusprendė stadione įvesti “tvarką” – uždraudė vėliavas su kotais, stadioną griežtai suskirstė į sektorius. 10 kap. bilietai lėmė tai, kad žaidžiant pirmąsias rungtynes su Gurija, dauguma fanų rungtynes stebėjo E2 sektoriuje. Taigi, 1986 metų balandžio 9 galime laikyti tribūnos gimtadieniu. Tais pačiais metais klaipėdiečiai sulaukė pirmųjų tikrų ultrų – konių (CASK), Lokomotyvo, Kubanės ir Dauguvos fanų, iš kurių sveiki grižo tik Kubanės fanai ir Dauguvos mužikai, nors tais laikais fanų leksikone žodis “mužikas” neegzistavo. Būtent nuo tada Maskvai žodis Atlantas tapo keiksmažodžiu. Netgi baisesniu už “Vilnius” ar “Kaunas”. Per visą sezoną pavyko prastumti tik vieną išvyką į Rygą, nors ji mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnių. Prastas komandos žaidimas pagimdė bjaurią tendenciją, kuri gerą dešimtmetį persekiojo Klaipėdos fanus – didžiulis pakilimas pavasarį, kuris palaipsniui mažėdavo ir likdavo tiek, kiek mūsų yra dabar. Taip buvo 1986, 1987, 1988, 1989 m.

1987 metais Atlantas pradėjo ryžtingai siekti sugrįžimo į I lygą. Vėl buvo geras palaikymas, pilna fanų tribūna, bet apie tikrus ultrovus vyjezdus svajoti dar buvo per anksti – tarp fanų nebuvo jokios organizacijos ir, tiesa sakant, didžiąją tribūnos dalį sudarė ne tiek futbolo aistruoliai, kiek mėgėjai patriukšmauti. Pirma to sezono išvyka buvo į Liepoją, kur nuvažiavo apie 500 žmonių; visas sektorius buvo žaliai – baltas.

Galingos pavasarinės demonstracijos vis neduodavo ramybės valdžiai ir ji nusprendė kopijuoti savo kolegas iš Vilniaus – uždrausti 16 – mečiams žiūrėti futbolą be savo tėvų. Bet iš to nieko neišėjo. Tais metais tikrieji ultros pasirodė tik vasarą ir tai buvo Torpedo. Perpildytas stadionas negalėjo atleisti tokio skaudaus pralaimėjimo, ypač kai prieš tai Maskvoje buvo pasiektos lygiosios. Vos ne trečdalis stadiono patraukė į stotį, kur buvo nuvežti torpedonai ir palikti likimo valiai. Trumpai tariant dar vienai Maskvos chebrai Klaipėda tapo keiksmažodžiu. Po mėnesio Klaipėdoje apsilankė Gardinas. Jų lyderis buvo ryžas garbanotas bachuras. Tik po metų paaiškėjo, kad tai būsimasis Žalgirio fanas Novoselikas. Kaip tada bulbašams pavyko pasprukti iš stadiono, niekas nesuprato. Tame sezone pagal gausumą pirmavo Baltika ir Lipecko Metalurgas. Iš Kaliningado kaip visada atvyko tik mužikai, užtat iš Lipecko – 5 ultros. Ka jie prieš mača darė mieste neaišku, bet kai jie tik pasirodė stadione ir pradėjo palaikyti savo komandą, buvo iš karto mentų sudaužyti ir išvežti iš stadiono.

Antroji išvyka buvo į Kaliningradą ir tai turbūt jau reikia laikyti pravo fanatizmo užuomazga. Važiuota buvo trimis nepriklausomomis grupėmis: su autobusu, naktiniu ir rytiniu traukiniu. Prieš rungtynes dviems grupėms pavyko susitikti ir bilietai buvo nusipirkti į vieną sektorių. Perpildytas stadionas, 3000 raudonai – baltų padarė labai stiprų įspūdį. Galbūt tai lėmė trečiosios grupės buvimą kitoje tribūnoje ir be spalvų. Pagrindinė grupė visą mačą buvo saugoma draugovininkų, nežiūrint į tai, kad didelių konfliktų nebuvo. Po rungtynių visi išsiskirstė kas kur. Atvykusiai į stotį raudonai baltų gvardijai teko nusivilti, nes dalis jau buvo išvykusi su autobusu, kiti ramiai sau miegojo geležinkelio stoty, kiti pasiliko nakvoti mieste. Daugiau tą sezoną nieko įdomaus neįvyko. Tuom turbūt ir pasibaigė pirmasis fanatizmo etapas, kuriame nors ir nebuvo daug išvykų, bet buvo padėtas tvirtas pagrindas kitiem sezonam, kuriuose Atlanto chiebra buvo viena iš kiečiausių, o vyjezdą į Klaipėdą daug kas lygino su pragaru. O iš tų važiavusiųjų į Kaliningradą net 7 sudarė nuolatinės Atlanto palydos pagrindą.

Lietuvai atgavus neprikausomybę ir Atlantui pasitraukus iš sąjunginių pirmenybių, klaipėdiečių susidomėjimas futbolu progresiškai mažėjo. Ši permaina negalėjo nepaliesti Atlanto aistruolių – priešų Lietuvoje nebuvimas privedė prie kelis metus kurtos grupuotės žlugimo. Ir tai visiškai nebuvo specifinis Klaipėdos reiškinys. Panašus likimas ištiko ir Vilniaus žaliai baltus. Tiesa, komandos palaikymas nebuvo visiškai nutrauktas. Keletas bendraminčių važinėjo su komanda, naujai pakrikštyta “Sirijum”, o vėliau FK “Klaipėda”. Bet visumoje judėjimas merdėjo – aktyviai veikė tik keletas.

Taip buvo iki 1995 pavasario, kai Klaipėdoje atsirado “Aro” fanai. Tai buvo grynai stichiškas fanatizmas, kuris pačia savo esme rėmėsi nedraugišku požiūriu į kitus klubus. Tai ne juokais privertė suklusti tuomet egzistavusį Bloką ( Žalgiris, Kareda, Kaunas, Inkaras, Sirijus) – iš niekur atsiradusi grupuotė mušė visus to laikmečio rekordus (čia užtektų prisiminti namų rungtynes su Romaru, kai tribūnoje buvo apie 200 ar antrąją išvyką į Vilnių, kur buvo per 100) . Pirma išvyka į Šiaulius baigėsi taikiai dėl bendramuzikinių interesų. Toliau laukė Vilnius. Ir vėl buvo apsieita be susidūrimo – vėl buvo atrasta bendrų pažiūrų, šįkart nacionalistinių. Fanarai priėmė visas Bloko sąlygas. Nežiūrint į tai, abiejų Klaipėdos klubų fanai nelabai kaip sutarė (apogėjus buvo pasiektas per ‘95 - ų metų derbį VLRĮ stadione).

Štai taip viskas ir buvo iki to įsimintino 1996 metų sausio. Tada Klaipėdos futbole įvyko svarios permainos – dėl įvairių priežasčių Aras neteko finansinio pagrindo po kojom ir Klaipėdos futbolo funkcionieriai nusprendė atgaivinti senąjį komandos pavadinimą – “Atlantas”, suliedami abi Klaipėdos komandas. Po juodai balta vėliava susijungė ir abiejų klubų fanai. Taip gimė ULTRAS’96 . Tačiau jau pačioje metų pradžioje tapo aišku, kad iš gausybės fanarų tiks tik keletas – asmeninių nesutarimų vaisius buvo akivaizdus. Būti ultra tapo “nebemadinga”. Ir keliolikai vėl reikėjo pradėti viską iš naujo. Buvo sugalvotas grupuotės pavadinimas – VAKARŲ FRONTAS. Žmonių skaičius išvykose, nepriklausomai nuo jų tolumo, buvo visiškai nestabilus, nežiūrint į pačios chebros pastovumą – ultros tapo uždari ne dėl savo kaltės. 98 - tais komanda pakeitė spalvas, į ką ultros reagavo stebėtinai ramiai. Tais pačiais metais jau prie geltonai mėlynų prisijungė šiek tiek jaunimo. Judėjimas atsigavo. Tai jau buvo galima skaityti savotišku pakilimu. Belieka tik tikėtis, kad tai negrįžtamas reiškinys…

Mus galite rasti ČIA

Skaityti 2081 kartai

Paveikslėlių galerija

Daugiau šioje kategorijoje: « 2% skyrimas klubui
Argus Logo
Klaipedos Savivaldybe
Impuls Logo
Uostas Logo
Klaip Energy
Svyturys Logo
Bntp
Rasa Logo
Auto Logo
Laurea Logo
Laluna Logo
Klaipeda
Balticum
Ekspresas
Akropolis
LOTOS Geonafta
Admiral Sporto Baras